(KAP, KAI) Birželio 5 d. Šv. Petro aikštėje popiežius Benediktas XVI paskelbė keturis naujus šventuosius: olandų pasionistą šv. Andriejaus Karolį (Karel van Sint Andries Houben, 1821–1893), maltietį vienuolijos įkūrėją Jurgį (Georgio Preca, 1880–1962), lenkų pranciškoną kunigą Simoną iš Lipnicos (apie 1439–1482), taip pat prancūzę vienuolijos įkūrėją ses. Mariją Eugeniją (Marie-Eugenie Milleret de Brou, 1817–1898). Pamoksle Benediktas XVI iškėlė naujuosius šventuosius kaip pavyzdį mūsų laikų visuotinei Bažnyčiai. Pasak popiežiaus, iš šių šventų žmonių spindi Dievo garbė: „Leiskimės užkrečiami jų pavyzdžio ir vadovaujami jų mokymo.“

Nors ir smarkiai lijo, Šv. Petro aikštėje susirinko dešimtys tūkstančių tikinčiųjų. Dėl gausybės dalyvių iškilmės nebuvo perkeltos į Šv. Petro baziliką. Į kanonizacijos iškilmes atvyko Airijos, Maltos, Filipinų, Lenkijos prezidentai, taip pat iškilūs politikai iš Meksikos, Prancūzijos ir Olandijos.

Iškilmių pradžioje Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Jose Saraiva Martinsas perskaitė trumpas kanonizuotųjų biografijas, o popiežius Benediktas XVI juos paskelbė šventaisiais. Šį momentą lydėjo ilgi plojimai.

Savo pamoksle popiežius apibūdino kiekvieną iš jų, kalbėdamas šventojo tarnystės šalies kalba. Maltoje gimęs šventasis Jurgis (Giorgio Preca) buvo pavyzdingas kunigas, pamokslininkas, žmonių patarėjas. Pirmąjį Maltos šventąjį popiežius pavadino Jėzaus bičiuliu ir šventumo liudytoju. Jo įkurta Krikščioniškojo mokymo draugija rūpinasi kvalifikuota katecheze parapijose.

Popiežius sakė, kad pranciškono kunigo Simono iš Lipnicos žinia tebėra aktuali net praslinkus 530 metų po jo mirties: jis pavyzdingai susiejo evangelizaciją ir krikščionišką artimo meilę, rūpinosi vargšais, ligoniais, asmeniškai slaugė užsikrėtusiuosius maru, dėl to pats užsikrėtė ir mirė. Popiežius kvietė jam patikėti globoti „ypač tuos, kurie kenčia dėl skurdo, ligų, vienatvės ir socialinio neteisingumo“. Popiežius apibūdino naują lenkų šventąjį: „Jis buvo kupinas gailestingosios meilės, kurios sėmėsi iš Eucharistijos, nesibodėjo pagelbėti užkrečiamomis ligomis segantiems ligoniams, ir ši pagalba nulėmė jo mirtį.“ Popiežius ragino šv. Simono užtarimu prašyti malonės ištvermingai ir veikliai mylėti Kristų ir brolius.

Olandų pasionistas tėvas Karolis Houben darbuodamasis Anglijoje ir Airijoje pavyzdingai siejo krikščioniškąjį skelbimą ir artimo meilę. Šv. Karolis, ypač maldingai žvelgęs į Nukryžiuotąjį Kristų, „gėrė gyvojo vandens sroves iš jo šono“ ir mokėjo atpažinti Kristaus veidą ligoje ir kančioje.

Popiežius sakė, kad prancūzų šventoji Marija Eugenija Milleret, įkurdama besirūpinančią švietimu vienuoliją, svariai pasitarnavo Bažnyčiai ir visuomenei. Pasak jo, naujoji šventoji mums pirmiausia primena Eucharistijos reikšmę dvasiniame krikščioniškajame gyvenime. Ji suvokė intelektinio, moralinio ir dvasinio jaunosios kartos, ypač mergaičių, ugdymo svarbą, kad jos savo ruožtu suaugusios galėtų būti visiškai atsakingos už savo šeimas, taip pat dalyvauti visuomenės ir Bažnyčios gyvenime. Šventosios Marijos Eugenijos pavyzdys gali būti paskata perteikti šiandienos jaunimui moralines ir dvasines vertybes.

Dvi valandas užtrukusių kanonizacijos Mišių pabaigoje Benediktas XVI padėkojo tikintiesiems už jų kantrybę ištveriant lietų. Pasak jo, lietus yra dovana, už kurią reikia dėkoti. Prieš Angelo maldą jis pasveikino dalyvius įvairiomis kalbomis. Šv. Petro aikštė iškilmių metu tapo ištisine skėčių jūra. Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į įvairiopą, bet neišsemiamą šventųjų pasirodymą Dievo tautoje amžių būvyje. Šventasis Tėvas sakė: „Dievo išmintį matome visatoje, jos gaivalų įvairovėje ir grožyje, tačiau jos šedevras yra šventieji.“

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt